Auksinis Feniksas

Rhodesian Ridgebacks

Laukiniai šunys ir kiti Canine rūšies gyvūnai – vilkai, laukiniai šunys, lapės, šakalai atsikėlė į Afriką maždaug prieš 4-5 milijonus metų. Ten, kur žmogus buvo pradėjęs vystytis Etiopijos pietuose.

Canis familiaris, laukiniai šunys, tikriausiai yra kilę iš vilkų, nes šakalai turi papildomas dvi chromosomas.

Africa-mapa copy

4000m. pr. Kr.- skalikai nulinkusiomis ausimis buvo vaizduojami egiptiečių freskose, vienas iš jų galbūt turėjo ridžą.

Pirmas laukinių šunų piešinys pasirodė Egipto dailėje, maždaug prieš 7000 metų. Piešiniai vaizdavo šunis stačiomis ausimis, panašius į Basendžius, Faraonų bei Ibizos šunis. Vėlesni piešiniai vaizdavo skalikus nukarusiomis ausimis, panašius į Afganų kurtus, Saliukius, Slugius ir Rodezijos ridžbekus. Tikima jog šie “kurtų tipo” šunys buvo išveisti Etiopijoje ir iš ten nugabenti į Šiaurės Egiptą, o vėliau į Europą ir Aziją. Manoma, kad ankstyvieji Egipto šunys buvo daugelio šiuolaikinių veislių protėviai. Sunkieji šunys, tikriausiai molosinio tipo, buvo vaizduojami Asirijos dailėje maždaug 1000m. pr. Kr. Iš šių sunkiųjų šunų atsirado ir  dauguma kitų  masyvių, šiuolaikinių šunų veislių.

dogbody-egyptl egyptianmurals dogbody-egypt

1487m.-Pirmieji kolonistai, kurie išsilaipino toje vietoje, kur dabar yra Keiptaunas, atvyko iš Portugalijos. Jie pasiliko ten iki 1510 m. Tada Hotentotai išžudė juos, dėl to kad Portugalų kareivis paėmė hotentotą kaip įkaitą. Taigi žmogus ir šuo nebuvo niekeno trukdomas iki 1591, kai anglas vardu Lancaster išsilaipino uoste “Table Bay” ir toliau tęsė savo verslo reikalus. 1648-aisiais žmonės iš Olandijos, išsilaipino “Table Bay” uoste ir jie įkūrė dabartinį Keiptauną.

capetown historical

1719-aisiais mūsų eros metais, netoli Keiptauno esančiame Hawlėjuje, pirmasis Kolbenas savo užrašuose paminėjo šunis, turinčius ridžus, kurie priklausė Hotentotams. Jis rašė: “Čia taip pat yra kitokių prijaukintų šunų, kurie ten gyveno jau nuo seniau ir kuriuos Hotentotai užuot naudoję medžioklėje, naudojo apsaugai.”

Šie šunys turėjo mažą galvą ir smailų snukį. Jų kailio spalva buvo panaši į pelenų. Ausys stačios ir smailios. Bėgant laikui jie pasidarė panašūs į kitus šunis, tapo tokie pat paklusnūs kaip ir kiti europiečių šunys. Jie būdavo ištikimi, kai jų šeimininkams grėsdavo pavojus – gindavo juos nuo liūtų, vilkų arba hienų, todėl tie šunys buvo labai vertinami ir ieškomi europiečių. Tuomet, kai europiečiai atrado Khoikhoi šunų instinktus medžioklei ir apsaugai, jie juos pradėjo naudoti ir maišė su europietiškomis veislėmis. Iš šių šunų buvo tikimasi, kad jie atliks šias užduotis su mažai maisto, vandens ir veterinaro priežiūros. Europiečiai tai darydavo ekstremaliose temperatūrose, maždaug nuo -5 iki 35 laipsnių celsijaus. Nei vienas šuo negalėtų išgyventi tokiomis sąlygomis be stiprios ištvermės ir vikrumo.

wildafricandogs

Khoikhoi- klajoklių gentis, gyvenusi Pietų Afrikoje. 17a. viduryje Europos kolonistai išsilaipino Gerosios vilties kyšulyje. Baltieji žmonės visada minėdavo Khoikhoi kaip Hotentotus. Dabar dauguma Khoikhoi genties žmonių gyvena pietinėje Namibijos dalyje.

khoisingle

Ridžas yra tiesiog mutacija ir mes niekada nesužinosime kada ir kaip tai įvyko. Tai yra bruožas, kurį aprašinėjo daugelis rašytojų, matę šunį su ridžu. Pirmasis įrodymas, jog šunys su ridžu ant nugaros visgi egzistuoja, buvo parašytas 1719 metais, netoli Keiptauno. Pirmieji apie tai užsiminė Europiečų kolonistai, naudoję Khoikhoi šunis apsaugai, galvijų bei avių ganymui. Tačiau šunys su ridžu pasirodė dvejose vietose. 1898  metais, trys Slugių veislės šunys buvo išvežti iš Šiaurės Afrikos (tikriausiai iš Alžyro) į Olandiją. Du iš tų šunų turėjo ridžą. Kitos vietovės, kur buvo minimi šunys su ridžu buvo Tailando įlankoje tarp Malajų Pusiasalio ir Vietnamo. Phu Quoc šunys buvo gabenami į Afriką arba atvirkščiai (Khoikhoi šunys buvo gabenami į Phu Quoc). Taip pat manoma, jog ridžas galėjo “mutuoti” abejose iš šių vietų. Visi šie teiginiai yra įmanomi, bet įrodymas jog dabartinių ridžbekų protėviai buvo Slugiai, tik sustiprina manymą, kad ridžbekai kilę iš Afrikos.

Khoikhoi copy

1797m- Piešinyje nupieštas šuo su ridžu, kuriu savininkas buvo pastorius Cooper  Williams.

Šis piešinys buvo atspausdintas J. Whehel knygoje. Piešinys pieštas Powell Snell, kilusios iš Glosteršyro (Anglijos grafystės)

Puikiai matomi šio šuns bruožai, gyvenusio 18-ame amžiuje, labai panašūs į šiuolaikinio ridžbeko.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

1858m- Buvo nupieštas kitas Khoikhoi šunų piešinys, pasirodęs Livingstone.

Cornelius van Rooyen

 

1860- Kornelijus Van Rojenas gimė Lapkričio 2d., Keiptauno provincijoje.

1863m-  Boldvinas nupiešė europiečių šunis turėjusius ridžą.

rreuropean1858

1868m- Van Rojeno šeima keliavo jaučiams skirtame vagone į Transvalį (Pietų Afrikos respublikos provincija)

1872m- Kornelijus apsilankė Lee fermoje, Mangvėje.

1874- Jis pradėjo medžioti ir tęsė tai Zimbavėje beveik kiekvieną žiemą ateinančius 41-erius metus. Vasaros laikotarpiu jis vertėsi gyvulininkyste, ūkininkavo ir gynė savo bandą prie vandens ir žolės, beveik visą laiką gyvendamas jaučiais kinkytuose vežimuose.

zimbabwemap.gif

1875m- Jis persikėlė į Botsvaną, kur ten praleido 19 metų.

1875m- Charles Helm apsigyveno Vilties Kyšulyje, netoli Bulvajaus, Zimbabvėje.

1879m.- van Rooyen vedė Maria Margaretta Vermaak.

Charles Daniel Helm

Calrzas Danielius Helmas gimė 1844 ir mirė 1915 metais. Mes nežinome ar jis buvo šunų mylėtojas, ar ne, bet istorija teigia, kad jis nusipirko 2 šunis iš Vilties Kyšulio, esančio netoli Bulvajaus, kuris yra toli pietvakariuose, Rodezijos (dabartinės Zimbabvės) kampe. Tos 2 kalės buvo tai, ką dabar mes vadiname Rodezijos ridžbeku.

1879- Helm’as parsigabeno du šunis į Vilties Stovyklą iš Kimberley zonos, Khoikhoi žemės. Tie šunys greičiausiai neturėjo ridžų, bet juos sukergus su Van Rojeno šunimis, vadose rižzai pasireiškė. Helmo šunys buvo aukštesni ir stambesni, nei 1940-1950-aisiais veisti ridžbekai. Jie buvo narsūs, bet jiems trūko greičio bei uoslės. Daugiausiai medžiojo žvilgsniu.

1879 – Kornelijus pirmąsįk panaudojo Helmo šunis. Jis veisė ir naudojo šunis su ridžu ateinančius 35 metus.

Van Rojeno Naudotos Veislės

Kai Van Rojenas „Nelis“ įsigijo keletą Helmso šunų, jis užsibrėžė tikslą išveisti šunis su ridžu, kurie būtų jo palydovai, padėtų medžioti ir apgintų žmones bei gyvulius.

Iš pradžių jis sukergė Khoikhoi šunis su pointeriais, kad šunys įgautų greičio ir pagerėtų jų uoslė. Nepatenkintas rezultatais, Nelis panaudojo Erdelio terjerus. Pasak Ms. Vaild Ne Van Rojen, jos tėvo šunys buvo tokios pat spalvos, kaip Airių terjerai. Turint omenyje, kiek daug tame regione buvo foksterjerų, jie greičiausiai taip pat buvo panaudoti veisime, bet greičiausiai ne Van Rojeno, kuriam šuns dydis buvo itin svarbus. Terjerai buvo neabejotinai  naudoti ridžbekų veisime, nes ridžbekai pasižymi labai gerai išsivysčiusiais dantimis ir žiurkių medžiojimo instinktu. Vis dar nepatenkintas savo šunimis, Van Rojenas  įliejo Kolių kraujo ir pagaliau pasiekė savo tikslą – išveisė ridžuotus šunis, kurie pasižymėjo drąsa, greičiu, ištverme, uosle, vikrumu, išmintimi ir instinktyvia neapykanta bei pagarba liūtams. Pasak Halmo, šie ridžuoti kolio mišrūnai galėjo sekti, bėgti vėjo greičiu, ir ridžuotų šunų protėvių savybės buvo papildytos subtiliomis galimybėmis ganyti bei suvaldyti besiganančias bandas. Taip pat šie šunys išsaugojo hotentotų (Khoikhoi) šunų medžioklės instinktą ir sugebėjimą tai daryti tyliomis grupėmis. Pasak Velingso, Kornelijus Jaunesnysis teigė, kad geriausias tėvo šuo gimė kolio kalės vadoje.

Panašu, kad pagrindinės veislės, panaudotos Khoikhoi šunų gerinimui, buvo Greihaundai, Buldogai ir Pointeriai. Taip pat iš Seluso žinome, kad 1885-aisiais Nelis augino į Airių volfhaundą panašų šunį – kitais žodžiais, didelį šiurkščiaplaukį Greihaundą. Įrašai taip pat įrodo, kad Nelis naudojo Airių, Erdelio terjerus ir Kolius. Jis taip pat naudojo kitus terjerus ir buldogus – jie neabejotinai išliko ridžbekų genuose. Spėjama, kad Foksterjerai bei Vokiečių dogai taip pat dalyvavo veislės gerinime, bet tiesioginių įrašų Van Rojenas apie šias veisles nepaliko.

Van Rojeno veisimo kriterijai buvo elementarūs: geras šuo buvo tas, kuris išliko, o prastas tas, kuris neišgyveno.

rrandlion

Iš gerųjų šunų, kai kurie išsiskyrė arogantiškumu, drąsa sutinkant liūtą, greičiu, ištverme, vikrumu ir išmintimi sulaikant liūtą. Sutvirtėję ir padidėję Khoikhoi šunų mišrūnai ateinančioms kartoms perdavė ridžus ir neapykantą liūtams. Kad ir kokius veisimo planus formuojant šią veislę bekūrė Nelis, idealios darbo savybės visada buvo svarbiausias kriterijus, o išvaizda visada liko antraeilė. Jo atranka buvo labai panaši į natūralią gamtos atranką – t.y. išlieka tik geriausi. Van Rojeno naudotos veislės ridžbekams suteikė tiek pageidaujamų, tiek ir nepageidaujamų savybių:

Khoikhoi šunys ridžbekams suteikė ridžą ir norą persekioti. Jų trūkumas buvo mažas ūgis, ilgas kailis ir stačios ausys.

wildafricandogs

Greihaundas sukūrė beveik idealų kūno sudėjimą, tačiau smailas snukis ir pusiau stačios ausys buvo nepageidaujamos.

greyhoundgreyhoundpair

Buldogas suteikė stambumo ir sustiprino sukandimo jėgą. Deja, ši veislė taip pat atnešė daug trūkumų, kuriuos veisėjai iki pat šiol bando panaikinti: trumpus snukius, žemą ūgį, silpną įlinkusią nugarą, plokščias krūtines, daug baltos spalvos, per švelnius galinius kampus ir išgaubtas kojas, žiūrint iš šuns priekio.

bulldogenglisch buldogoldtype buldogamerican

Pointeris ridžbekams davė puikią uoslę, nulinkusias ausis, rudas nosis, gerą kūno sudėjimą, simetriją ir lygų judesį. Trūkumai buvo- daug baltos spalvos, žemokas ūgis ir didesnis susidomėjimas paukščiais, nei liūtais.

pointer pointer2

Airių terjeras suteikė idealią kailio spalvą, energingumą ir sukandimo jėgą. Tačiau jo žemokas ūgis, šiurkštus kailis, trumpa viršutinė kojų dalis ir pernelyg išsišokantis elgesys buvo trūkumai.

irter irist

Erdelterjeras veislei suteikė tuos pačius pliusus bei minusus, kaip ir Airių terjeras, tik buvo aukštesnis.

aierdale aierd

Kolis pagerino kūno sudėjimą, greitį, ištvermę, vikrumą ir sugebėjimą ganyti. Kaip ir terjerų, kolio kailis ir pusiau stačios ausys buvo nepageidautini.

colsmth collismth

Dirhaundas prisidėjo prie Greihaundo gerųjų savybių ir dar padidino ūgį. Tačiau smailėjantis snukis, pusiau stačios ausys ir ilgas kailis buvo nepageidautini.

deer deerh

Šios aštuonios veislės, remiantis rašytiniais šaltiniais, sukūrė Van Rojeno šunis ir suformavo dabartinį Rodezijos ridžbeką. Taigi, kaip ir kitos pripažintos veislės, ridžbekai yra natūralios bei žmogaus atrankos produktas, pasižymintis specifinėmis darbo savybėmis labai specifinėje aplinkoje.

1881 Van Rojenas dirbo pasiuntiniu tarp karaliaus Lobengulos ir Paulo Krugerio.

1893 Jis organizavo patruliavimą Bulavajuje Matabelės karo metu.

1894 Van Rojeno šeima persikraustė iš Tati į Veltevren fermą, šalia Mangvos miesto Zimbabvėje. Vetevredenas buvo 8 mylios į Pietryčius nuo Mangvės ir 30 mylių i Pietryčius nuo šiuolaikinio Plamtry miesto.

Plumtree

1896 Jis vadovavo Mangve stovyklai per Matabele sukilimą.

nelisvr

1905 Per ateinančius kelerius metus jis nusipirko ir įkūrė Van Rojeno Poilsio fermą Plantryje ir ten persikraustą gyventi.

1909 Van Rojenas pradėjo rinkti ir veisti gyvūnus toje vietovėje, kuri dabar vadinasi Wankie Medžioklės Draustinis, ir tuo užsiėmė ateinančius 5 metus.

1910 Pirmą kartą literatūroje paminėtas ridžuotas šuo („Prester John“)

1912 Pirmą kartą rašytinėje kalboje panaudotas žodis „ridžbekas.“

1914 Pirmas ridžuotas šuo galėjo būti eksportuotas į Jungtinę Karalystę.

1915 Van Rojenas mirė Sausio 20d. ir buvo palaidotas Pantry kapinaitėse.

Kornelius Johanas Van Rojenas (Nelis)

nelllis

Yra daug asmenvardžių, kuriais galima aprašyti žmogų. Van Rojeną geriausiai aprašytų šie: medžiotojas, gidas, karietų vedlys, armijos žvalgas, fronto žinovas, žirgininkas, ūkininkas, tyrinėtojas, gyvūnų kolekcionierius, kalvis, kamanų gamintojas, veterinaras, pirklys, baldų gamintojas, patyręs šaulys. Kuklus, visų mėgiamas, natūralistas, daugiakalbis vyras, tėvas ir naujos šunų veislės išvedėjas.

Jis gyveno labai įdomiu laikotarpiu, kai Europa pasidalijo Afriką. Jis pažinojo daug įžymių tos epochos asmenybių, kaip Lobengula Krugeris, Grėjus, Randolfas Čerčilis, daktaras Džimas ir Rodoso Kolosas.

Nelis 41 metus pragyveno iš pavojingiausios profesijos – medžiojimo Afrikoje. Jis aplenkė naujakurius medžiodamas ir ganydamas pavojingiausiame trikampyje tarp Pretorijos, Viktorijos kriokliu ir Umtalio. Jis gydė savo žirgus, šunis ir gyvulius per ligų epidemijas, pats su šeima iškentė maliariją, geltonąją karštinę ir kitas dažnai puolančias ligas. Jis išgyveno per sausras, liūtis, skėriu antpuolius, gyvačių įkandimus ir žvėrių antpuolius Matabelėje. Jis dukart prarado savo bandas ir vištyną. Jis beveik visada keliavo arba ant žirgo, arbe jaučių vežime, tokiose atšiauriose sąlygose, kaip dykumos karštis arba Antarktidos aukštumos. Nelis visą savo gyvenimą praleido tarp gyvulių ir žvėrių – šis išgyvenimas tiesiogiai priklausė nuo jų įpročių ir elgesio pažinojimo – ir tarp geriausių gamtos žinovų bei medžiotojų: bušmenų. Gal keli kiti europiečiai medžiotojai pažinojo Afriką , bet ne taip gerai, kaip Van Rojenas. Per visas Van Rojeno klajones, beveik 35 metus, jo gyvuliai bei žirgai buvo ginami ir saugomi ridžuotų šunų, kuriuos jis pats atrinkinėjo, veisė ir apmokė dirbti, ypač persekioti bei sulaikyti liūtus. Tačiau tie šunys taip pat turėjo gerai sekti, apsupti ir ganyti gyvūnus, kuriuos Van Rojenas medžiojo ar gaude. Nelis yra vienintelis žmogus, pripažintas už Afrikos kontinente išveistą ir tarptautiniu mastu pripažintą šunų veislę.

Čarlzas Robertas Edmondsas (1900-?)

Jis buvo veterinaras iš Anglijos. Čarlzas atvyko į Bulavajų apie 1900- uosius ir daug metų tarnavo vyriausybės veterinaru. Jis pažinojo Van Rojeną ir domėjosi jo šunimis. Todėl, kai 1922- aisiais buvo parodytas susidomėjimas Van Rojeno veislės įtvirtinimu, Čarzlas buvo labiausiai tam darbui kvalifikuotas ir itin entuziastingas. 1923- ųjų Vasario 7-os dienos „Fermerio Savaitraštyje“ jis išspausdino straipsnį pavadinimu „Vertinga Medžioklinė Veislė: Šauni Charakteristika.“ Šis straipsnis yra pirmas bandymas aprašyti veislės standartą. Kadangi Edmondsas gerai pažinojo tuos šunis, jo aprašymas yra vertas dėmesio:

Tipiškas Vienerių Metų Liūtų Kurtas:

rrinfarmersweklyŪgis – 24 coliai (60 cm).
Svoris – 60 svarų (27 kg).
Spalva – ruda, smėline, tigrinė.
Kailis – trumpas ir šiurkštus.
Uodega – ilgoka ir stora, žemai įsodinta, be plunksninių plaukų (du veisėjai paskatino parašyti tokį detalų standartą uodegai, nes jos ilgis labai skyrėsi net tarp vienos vados šuniukų. Kai kurie turėjo kupiruotos uodegos ilgio uodegytes, kiti laužtas uodegas kaip buldogai, o kiti ilgas uodegas kaip aprašoma standarte).
Galva – ganėtinai plati su gerai išvystytais skruostais. Jos forma turėtų priminti senovini bulterjerą.
Snukis – truputi smailėjantis.
Ausys – žemai įsodintos.
Akys – geltonos, protingos, su narsiu ir truputį atšiauriu žvilgsniu.

1912 metais Edmondsas patvirtina Van Rojeno diskusijas apie trumpas uodegas. Jo geltonų akių aprašymas įrodo Khoikhoi šunų arba pointerių priemaišą. Ūgis ir svoris rodo, kad šuo buvo lieknas ir vikrus. Kailis ir spalva, kaip Edmondsas neabejotinai žinojo, buvo ideali darbui spygliuotoje, vabzdžiais aptekusioje Zimbabvės teritorijoje. Tik žemai įsodintos, nulėpusios ausys nustebino, lyginant su to laikmečio šunimis. Nors tokios ausys mažiau kliūna už spygliu ir jas ne taip lengva būtų sudraskyti nagais ar dantimis.

Nors Edmondsas pirmas pasiūlė ridžbekų standartą, kitas vyras jį vėliau užrašė ir jo užrašas buvo patvirtintas tarptautiniu mąstu. Jo vardas buvo Francis Ričardas Barnsas.

Francis Ričardas Barnsas

 frbarnes

Barnsas gimė 1875-aisiais, Jungtinėje Karalystėje. Jis apsistojo Salisbure  (Hararėje) 1895-aisiais. Netrukus jis padėjo įkurti Salisburo Kinologijos Klubą ir dirbo jame sekretoriumi nuo 1898 iki 1900ųjų.
1902- aisiais jis, kaip ir Edmondsas, grįžo į Angliją, kur vedė Izabelę Mančester. Vėliau Barnsas vėl persikraustė į Salisburą. Jis importavo ir veisė pointerius bei teisėjavo pirmojoje Salisburo Kinologijos Klubo parodoje. Į Bulavajų Barnsas persikraustė tik apie 1910-uosius, todėl greičiausiai negalėjo būti Bulvajaus Kinologijos Klubo įkūrėju, nes šis startavo tik 1909-aisiais. Tačiau Barnsas labai greitai įsiliejo į šio klubo veiklą.
1910-ųjų Liepą jis teisėjavo BKK parodoje ir padėjo įkurti Bulvajaus Hortikultūrinę Bendruomenę.
1911-ųjų Vasarį jis buvo keliems metams išrinktas tos bendruomenės vadovu.

eskedaledingo

1913- aisiais Barnsas pradėjo ūkininkauti Eskdeilo fermoje, netoli Figtry. Ferma dešimtmečius išliko jo šeimoje, nors jis kartais gyveno ir Bulvajuje. Nors ferma buvo 50km už Bulvajaus, Barnsas toliau aktyviai dalyvavo BKK. 1915-uju metų parodoje jis dalyvavo su Trumpaplaukiu Foksterjeru, o jo žmona – su Buldogu. Vėliau tais pačiais metais jis paskelbė savo dingusio Foksterjero paiešką ir daugmaž tuo pačiu metu susidomėjo Van Rojeno ridžuotais liūtu šunimis.

Nežinoma, ar jis pažinojo Van Rojeną, bet 1915- aisiais Barnsas iš Grehemo Steisio įsigijo savo pirmą ridžuotą šunį Eksdeil Dingo, kilusį iš Van Rojeno veislyno. Dingo tapo vienu iš pirmųjų mums žinomų šunų, kaip ir Helmo Lorno ir Powder, ir Van Rojeno Flamandu Pistol. Barnsas susižavėjo ridžuotais šunimis, nes netrukus įsigijo dar du, Eskdeil Kony iš Bobo Diksono ir Eskdeil Judy iš Lenghemo Okyfo.

Barnsas įsigijo savo šunis beveik tuo pat metu, kada mirė Van Rojenas. Neaišku, ar Nelis kada nors kergė Dingo ir kitus du Barnso šunis, bet jis neabejotinai kergė jų protėvius. Barnsas toliau ūkininkavo Eskdeile, dalyvavo Bulvajaus parodose ir naudojo ridžuotus šunis fermoje bandų apsaugai. Kaip ir kiti fermeriai, jis turtėjo dėl aukštų jautienos kainų ir didelės jos paklausos, kuri sukilo dėl Pasaulinio karo, karinių pajėgų grįžimo namo ir nauju gyventojų, kasmet atsikraustančių į Zimbabvę.

Pirmoje 1920- ųjų pusėje Barnsas negalėjo išspręsti savo dilemos dėl didelio susidomėjimo jo šunimis. Iš vienos pusės, jis buvo rimtas grynaveislių šunų vertintojas, tai
įrodydamas savo aktyviu dalyvavimu kinologiniame klube paskutinius 24 metus.
Iš kitos pusės, jis savo fermoje augino puikius ganymo ir medžioklės šunis, kurie bet kokio
kinologinio klubo akyse buvo tiesiog mišrūnai, nors ir turėjo vieną bendrą išskirtinį
bruožą – ridžą, – ir kurie negalėjo dalyvauti parodose. Šunų mėgėjai jau tada pasidalijo i dvi grupes.
Viena grupė aktyviai dalyvavo parodose ir aklai pasitikėjo ringu bei tikėjo, kad geriausias šuo
visada laimės. Kita grupė nedalyvavo parodose ir tikėjo, kad šunų darbinės savybės yra svarbiausia.

Abi nuomonės buvo lygiai švarios ir Barnsas tai suvokė. Jau nuo 1922- ųjų jis buvo pasiruošęs padaryti viską, kad išsaugotų veislę ir įteisintų jos sandara bei galėtų dalyvauti parodose. Be Edmondso, Barnsui labiausiai padėjęs žmogus buvo misteris B.W. Derhamas.

B.W. Derhamas

Derhamas, kaip ir Barnsas, buvo šunų parodų mėgėjas. Jis gyveno Salisburyje ir aktyviai dalyvavo jo kinologijos klubo bei parodų veikloje. 1913- aisiais jis teisėjavo BKK ir daugelį metų pats dalyvavo ringe su savo buldogais. Jam gerai sekėsi – jo „Duneline“ šunys laimėjo keletą BIS. Vėliau Derhamas tapo vieninteliu zimbabviečiu, kurį SAKU pripažino visų veislių teisėju.

Taigi Derhamas buvo žmogus, kuris itin gerai nusimanė apie šunis ir jų istorija. Jis taip pat puikiai pažinojo veislių standartus ir žinojo, kokie kriterijai svarbiausi veisėjams bei teisėjams ir kokios bėdos tyko netaisyklingai sufrazavus standartą. Šalia Barnso, jis buvo pats įtakingiausias žmogus veislės standartizavime ir oficialiame pripažinime.

1915 metais F.R. Barnsas įsigijo savo pirmus ridžuotus šunis.

1922 BKK parodoje ridžbekų dar nebuvo.

1923 07 31 pirmieji ridžbekai sudalyvavo BKK parodoje: J.Willing ir M.Vigne liūtų skalikai sudalyvavo mažylių klasėje.

1924 09 18 SAKU įregistravo du pirmus liūtų skalikus. Jie buvo iš Kimberly miesto PAR.

Žmonės, užregistravę du arba daugiau liūtų skalikų į SAKU 1924-1939 ir jų šunų skaičius registruotuose veislynuose 1925-1939.

Savininkas Veislynas Įregistruoti Šunys Savininkas Veislynas Įregistruoti Šunys
L. Herring Grootedam ? V.H.Brisley Viking 55
A.Ainslie Umvukwe 9 M.J.S. Vigne Kumalo 7
J.F.Flemming Marandellas 5 D.Strickland Lion´s Den 24
F.R. Barnes Eskdale 6 H.J.Mundy Shipley 3
M.L.Dickson Drumbuck 15 Lady Rodwell Bulawayo 5
R.M.G.Knight Between Rivers 5 A.Smithwick Drumbuck 5
W.Heydeman Thornby 4 B.Clothworthy Bo 2
T.Keddie-Law Avondale 12 L.A.Tarn Brabant 5
C.G. Stacey Khami 6 M.Wellings Leo Kop 2
B.L.Miles Muneni 4 F.McChleeary Gilingham 7
A.S.Waller Rhodian 6 E.M.Black ? 7
A.C.Smith Sipolilo 3

1924 12 29 Barnsas raštiškai paprašė SAKU suteikti informaciją apie įstojimą ir naujo šuns įregistravimą į SAKU.

1925 01 15 SAKU sekretorius atsakė.

1925 01 05 Barnsas SAKU rašė – „Bulvajuje sukurtas klubas, ginantis ir skatinantis Rodezijos Liūtų Skalikų veisimą pagal standartą.“
Laiškas buvo parašytas ant popieriaus lakšto, kuris turėjo Rodezijos Ridžbekų (Liūtų Skalikų) klubo antspaudą.

1925 02 20 SAKU sekretorius dar sykį atsakė -„Komitetas labai apgailestauja, bet šiuo metu negali pripažinti šios veislės ar klubo, nes nieko nežinoma apie šį šunį, jo veisimą, o ir Jūsų laiškas apie veislę nieko nesako.“

1925 07 02 BKK parodoje dalyvavo 24 Rodezijos liūtų skalikai.
1925 07 10 Liūtų skalikai sudalyvavo Salisburo parodoje.

vernonbrisley-vikings

(foto: © Hutchingnston´s Dog Encyklopedia 1935; VERNON BRISLEY -”VIKING” veislynas ir penki jo šunys)

1925 12 12/20 Barnsas vėl parašė SAKU ir primygtinai prašė 1925 Originalaus Ridžbekų Standarto pripažinimo.

1926 02 04 Barnsas dar kartą pakartojo prašymą.

1926 03 15 SAKU sekretorius atsakė: „Mūsų komitetas sutiko asocijuoti ir pakeisti jūsų šunų klasifikacija iš Rodezijos skalikų i Rodezijos Ridžbekus (Liūtų Skalikus).“

1926 03 16 Rodezijos Ridžbekai (Liūtų Skalikai), jų klubas ir standartas pagaliau buvo pripažinti SAKU.

1926 04 26 Diksonas užregistravo savo pirmąjį Rodezijos Ridžbeką.

1926 07 6/13 Ridžbekai dalyvavo Bulvajaus KK, Gwelo ir Salisburo KK parodose.

1926- aisiais pirmieji registruoti ridžbekai išvežti į PAR, Keniją ir Jungtinę Karalystę.

mapandoraofavondale

1927 liepą/rugpjūtį ridžbekai dalyvavo Bulvajaus KK ir Salisburo KK parodose.

1928 06 28 SAKU oficialiai pakeitė veislės pavadinimą į Rodezijos Ridžbekus ir taip įregistravo pirmąjį šunį.

1928- aisiais pirmasis Rodezijos Ridžbekas tapo čempionu.

Pietų Afrikos Nacionalinis Šuo

rrhuntinglion

Ridžbekai, turėję didžiausią įtaką veislės formavimuisi.

Žemiau išvardinti labiausiai veislei formuotis padėję ridžbekai, jų apytikslūs veisimo metai ir palikuonių, randamų šiuolaikiniuose ridžbekų dokumentuose, skaičius.

ŠUNYS: 
VIKING ROGER – 1931 – 8
VIKING TOWSER – 1929 – 5
JOCK OF THE TOWN – 1928 – 4
JOCK OF EALING – 1928 – 4
VIKING CHEEKY BOY – 1933 – 4
RED RUFUS OF DEVERON – 1936 – 4

KALES: VIKING QUEEN – 1930 – 5
VIKING LADY – 1928 – 4
MILLIE OF LION´S DEN – 1935 – 4
SHAMA -1937 – 4

MrsPlayer Lobengula Juno

(foto: © Hutchingnston´s Dog Encyklopedia-  J.PLAYER su LOBENGULA & JUNO, ridžbekais, kuriuos įmportavo į Jungtinė Karalystę 1932m.)

VikingLeoofAvondale
(foto: ©Hutchingnston´s Dog Encyklopedia
- VIKING LEO OF AVONDALE – 1933)

1946 Pirmasis Rodezijos ridžbekas tapo PAR čempionu.

1947 Pirmieji įrašai apie Rodezijos ridžbekus Kanadoje ir JAV.

1948 Pirmieji įrašai apie Rodezijos ridžbekus Portugalijoje ir Olandijoje.

1951 Pirmasis Rodezijos ridžbekas tapo Kanados čempionu.

1951 Pirmasis Rodezijos ridžbekas tapo Jungtinės Karalystės čempionu.

1952 Pirmasis Rodezijos ridžbekas gavo CD Kanadoje.

1955 Rodezijos ridžbekai pripažinti Amerikos Kinologijos Klubo.

1956 Pirmasis Rodezijos ridžbekas tapo JAV čempionu.

1958 Pirmasis Rodezijos ridžbekas gavo CD JAV.

1966 Pirmasis Rodezijos ridžbekas buvo importuotas į Australiją.

1970 Pirmasis Rodezijos ridžbekas buvo eksportuotas į Naująją Zelandiją.

capetowntoday
Keiptaunas šiandien….

Juodanosiai ir Rudanosiai

Standartas ridžbekams leidžia turėti ne tik juodą, bet ir rudą (liver – kepeninė) nosį. Rudanosį genuose turėti yra gerai, nes jis pagerina kailio spalvą. Jei kergtumėme tik kviečių, raudonų kviečių ir tamsiai raudonu kviečių šunis, palaipsniui kailyje atsirastų nepageidaujamas, nešvarus juosvas atspalvis. Rudas (liver) genas išgrynina spalvą, panaikina plauko juosvumą ir šunims suteikia tolygią, sodrią spalvą.

guardsman

Čempionas Guardsman of Kimbida

Vertė Šarūnė Kairytė ir Asta McCormick
informacija iš veislyno Luanda